Nuo paskutiniųjų Europos Parlamento rinkimų praėjo jau daugiau nei mėnuo, todėl nurimus aistroms, džiaugsmams (žr. TS-LKD, Liberalų sąjūdis), liūdesiui (žr. LSDP, Darbo partija) ir iki savivaldybių rinkimų likus tik maždaug 8 mėnesiams, kodėl gi nepalyginus šių rinkimų rezultatų su paskutiniais Seimo rinkimais (2012 metais)? Nors EP rinkimai yra ko gero mažiausią reikšmę Lietuvos gyvenimui turintys rinkimai (dėl to jie susilaukia atitinkamai mažiau dėmesio), vis dėlto jų rezultatai yra tarsi indikatorius, rodantis tendencijas tarp svarbesnių – Seimo ir Savivaldybių tarybų – rinkimų. Tad prie reikalo.
Buvo palyginti rezultatai tų partijų, kurios dalyvavo ir 2012 m. Seimo rinkimuose, ir 2014 m. EP rinkimuose. Didžiausias praradimas EP rinkimuose, lyginant su Seimo, yra Drąsos kelio judėjimo sunykimas: partija, 2012-aisiais patekusi į Seimą, vos per pusantrų metų sugebėjo tiek prisidaryti ir netekti rinkėjų paramos, kad net nedalyvavo EP rinkimuose. Tiesiog vadovėlinis nesėkmės istorijos pavyzdys.
Iš viso lyginti aštuonių partijų rezultatai: konservatorių, socialdemokratų, Liberalų sąjūdžio, Tvarkos ir teisingumo, Darbo partijos, Lenkų rinkimų akcijos – Rusų aljanso, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, Liberalų ir centro sąjungos. Šio partijos (kai kurios su nedideliais pakitimais) dalyvavo ir 2012 m. Seimo, ir 2014 m. Europos Parlamento rinkimuose*.
ArcGIS Online žemėlapis – čia.(Pastaba: šiame įraše esančių (statiškų) ir interaktyvių žemėlapių legendos dėl tam tikrų niuansų šiek tiek skiriasi, bet viskas tvarkoje – esmės tai nekeičia).
Prieš pradedant gilintis į pokyčius tarp 2012 m. rudens ir 2014 m. pavasario rinkimų, būtina neužmiršti, kad aktyvumas EP rinkimuose buvo daugiau nei 5 procentais mažesnis (47,35 prieš 52,93 proc.) lyginant su 2012 m. Seimo rinkimais (kalbama apie daugiamandatę apygardą). Absoliutūs rinkėjų skaičiai būtų tokie: 1 211 279 balsavo 2014 m. EP rinkimuose, 1 370 014 balsavo 2012 m. Seimo rinkimuose, skirtumas – 158 735 rinkėjais mažiau pastaruosiuose rinkimuose (maždaug prilygsta Klaipėdos miestui). Dėl šios priežasties lyginti partijų rezultatus pagal bendrą už juos balsavusių rinkėjų skaičių nebūtų itin korektiška: teisingiausia būtų daryti prielaidą, kad tie 5 procentai nebalsavusiųjų pagal savo atiduotus balsus būtų pasiskirstę taip pat, kaip ir atėję balsuoti 47,35 procentai. Todėl ir lyginti teisingiausia būtų pagal gautus balsus procentais nuo galiojančių biuletenių.
Pirmąją vietą 2014 m. EP rinkimuose užėmė Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD, arba tiesiog konservatoriai), gavusi beveik 1,5 procento daugiau balsų nei 2012 m. Šie rezultatai visiškai neatitiko apklausų, skelbtų prieš rinkimus: pagal jas, įtikinama pergale turėjo džiaugtis socialdemokratai, o konservatoriai būtų tenkinęsi trečia-ketvirta vieta. Žvelgiant į TS-LKD palaikymo pokyčio žemėlapį, krenta į akis išaugęs populiarumas Suvalkijoje – tradiciškai socialdemokratų tvirtovėje, taip pat Šiaurės Žemaitijoje. Populiarumo išaugimą Kauno mieste ir rajone galima sieti su tuo, kad per 2012 m. Seimo rinkimus nemažą dalį konservatorių balsų pritraukė efemeriškasis judėjimas Drąsos kelias: jam atsidūrus politikos mirties patale, dalis jį palaikiusiųjų 2012 m. vėl grįžo prie konservatorių.
Antra vieta EP rinkimuose privertė gerokai susirūpinti socialdemokratus, kuriems sociologai pranašavo lengvą pergalę. Palyginus su sėkmingais šiai partijai 2012 m. Seimo rinkimais, palaikymas sumažėjo daugiau nei 2 procentais. Lyg ir nebūtų nieko bloga – juk įprasta, kad partija, esanti valdžioje, pamažu iššvaisto savo populiarumą bėgant kadencijos laikui. Tačiau apklausos prieš rinkimus rodė bent dešimčia procentų didesnį palaikymą, todėl toks pasirodymas rinkimuose negalėjo nenustebinti. Daugiausia balsų prarasta Vilkaviškio rajone, kuriame 2012 m. Seimo rinkimuose partijos pirmininkas A. Butkevičius vienmandatėje apygardoje laimėjo jau pirmajame ture. Socialdemokratą merą R. Malinauską turinti Druskininkų savivaldybė taip pat skyrė gerokai mažiau balsų šiai partijai.
Vieni didžiausių EP rinkimų laimėtojų, be abejonės, yra Liberalų sąjūdis, sulaukęs beveik dvigubai didesnio palaikymo (8,57 prieš 15,63 proc.) nei per 2012 m. Seimo rinkimus. Net ir didžiuosiuose miestuose, kur liberalai įprastai gauna nemažai balsų, ir netgi pajūryje, kuris jau seniai yra partijos tvirtovė, ši partija sugebėjo dar padidinti savo populiarumą, jau nekalbant apie savivaldybes provincijoje. Tik Pietryčių Lietuvoje, kur rinkėjai išsiskiria savo nuoseklumu balsuojant už Lenkų rinkimų akciją, Liberalų sąjūdžio populiarumas išaugo palyginti nežymiai.
Dar viena partija, kuriai EP rinkimai susiklostė puikiai, nors apie juos kalbama gerokai mažiau – tai Tvarka ir teisingumas. Lyginant su 2012 m. Seimo rinkimais, ši partija taip pat beveik padvigubino savo populiarumą. Ypač populiarumas išaugo Šiaurės Žemaitijoje, kur ši partija ir taip turėjo didelį palaikymą. Matyt, Tvarka ir teisingumas nemažą dalį balsų susižėrė iš buvusių Darbo partijos rinkėjų, kuriems ne itin patinka vilkinamas pirmininko teismo procesas.
Taigi, viena ryškiausių rinkimų praleimėtojų – Darbo partija, kuri 2012 m. Seimo rinkimuose gavo daugiausiai balsų (19,82 proc.), tuo tarpu EP rinkimuose liko tik penkta su 12,1 proc. balsų. Net ir įprastai palankiuose Kėdainių bei Širvintų rajonuose partijos populiarumas gerokai susitraukė. Tik vienoje savivaldybėje iš 60-ies, populiarumas labai nežymiai išaugo: matyt, Vilkaviškio rajone Darbo partija turi nors ir ne patį didžiausią, bet labai ištikimą rinkėjų būrį.
Lenkų rinkimų akcija (LRA) į šiuos rinkimus ėjo kartu su Rusų aljansu, taip norėdama užsitikrinti (išlaikyti) vietą Europos Parlamente. Ir jiems pavyko: V. Tomaševski lieka EP ir antrai kadencijai. Tačiau tendencijos šiai partijai, lyginant su 2012 m. Seimo rinkimai, nėra pernelyg džiuginančios: net ir prisijungę Rusų aljansą, tesugebėjo gauti vos 2 proc. daugiau balsų. Žinoma, Rusų aljansas neturi tokio pastovaus ir ištikimo elektorato, kokiu gali džiaugtis LRA. Vis dėlto Klaipėdos miestas ir Visaginas, kuriuose gyvena daug rusų tautybės gyventojų, pridėjo šių partijų sąjungai nemažai balsų.
Dar vieni rinkimų laimėtojai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), kurie pirmąkart iškovojo mandatą EP. Jų palaikymas, lyginant su 2012 m. Seimo rinkimais, išaugo nuo 3,88 iki 6,24 proc. Net ir įprastai valstiečių partiją (įvairiais pavidalais/pavadinimais iki tol buvusiuose rinkimuose) palaikantis Šiaulių kraštas ir Ignalinos rajonas skyrė dar daugiau balsų šiai partijai. Vilkaviškio rajone, bent dalis rinkėjų, matyt, nubyrėjo iš socialdemokratų.
Viena didžiausių rinkimų pralaimėtojų– Liberalų ir centro sąjunga (LCS), kuri, net ir įsiliejus į jos gretas A. Zuoko judėjimui „Taip“, sugebėjo surinkti mažiau (1,4 proc.) nei bet kuri iš šių partijų atskirai 2012 m. Seimo rinkimuose (LCS tada gavo 2,06 proc., „Taip“ – 1,76 proc. balsų). Nėra čia ką daug komentuoti – populiarumas sumažėjo praktiškai visoje šalyje.
* – Didžiausia kliūtis, lyginant Seimo ir EP rinkimus žemėlapiuose, yra nesutampančios apygardos: Seimo rinkimuose jų yra 71 ir jos paskirstytos daugmaž taip, kad būtų kuo panašesnis rinkėjų skaičius, t.y. didieji miestai padalinti į keletą apygardų, mažesnieji rajonai apjungti. EP rinkimuose apygardos sutampa su savivaldybių ribomis, ir čia atsiranda bėda – kaip palyginti Seimo daugiamandatės apygardos ir EP rinkimų rezultatus (galima pridėti ir Savivaldybių rinkimus)? Čia į pagalbą ateina apylinkės, kurių ribos nesikeičia arba beveik nesikeičia skirtinguose rinkimuose: perskaičiavus rezultatus apylinkėse pagal jų priklausomybę savivaldybėms, susumavus rezultatus, gauname Seimo rinkimų daugiamandatės apygardos rezultatus savivaldybėse, ir tada jau galima lyginti skirtingu rinkimų rezultatus.
Seimo rinkimų rezultatai yra iš daugiamandatės apygardos, kurioje balsavimo rezultatai paskirsto 70 vietų į parlamentą. Likusieji (71narys) parlamentarai išrenkami vienmandatėse apygardose, kurių, be abejo, yra 71.
MAPijoziai 