Europos Parlamento rinkimai’2014 vs Seimo rinkimai’2012: kaip pasikeitė Lietuvos politinis žemėlapis?

Nuo paskutiniųjų Europos Parlamento rinkimų praėjo jau daugiau nei mėnuo, todėl nurimus aistroms, džiaugsmams (žr. TS-LKD, Liberalų sąjūdis), liūdesiui (žr. LSDP, Darbo partija) ir iki savivaldybių rinkimų likus tik maždaug 8 mėnesiams, kodėl gi nepalyginus šių rinkimų rezultatų su paskutiniais Seimo rinkimais (2012 metais)? Nors EP rinkimai yra ko gero mažiausią reikšmę Lietuvos gyvenimui turintys rinkimai (dėl to jie susilaukia atitinkamai mažiau dėmesio), vis dėlto jų rezultatai yra tarsi indikatorius, rodantis tendencijas tarp svarbesnių – Seimo ir Savivaldybių tarybų – rinkimų. Tad prie reikalo.
Buvo palyginti rezultatai tų partijų, kurios dalyvavo ir 2012 m. Seimo rinkimuose, ir 2014 m. EP rinkimuose. Didžiausias praradimas EP rinkimuose, lyginant su Seimo, yra Drąsos kelio judėjimo sunykimas: partija, 2012-aisiais patekusi į Seimą, vos per pusantrų metų sugebėjo tiek prisidaryti ir netekti rinkėjų paramos, kad net nedalyvavo EP rinkimuose. Tiesiog vadovėlinis nesėkmės istorijos pavyzdys.
Iš viso lyginti aštuonių partijų rezultatai: konservatorių, socialdemokratų, Liberalų sąjūdžio, Tvarkos ir teisingumo, Darbo partijos, Lenkų rinkimų akcijos – Rusų aljanso, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, Liberalų ir centro sąjungos. Šio partijos (kai kurios su nedideliais pakitimais) dalyvavo ir 2012 m. Seimo, ir 2014 m. Europos Parlamento rinkimuose*.
ArcGIS Online žemėlapis – čia.(Pastaba: šiame įraše esančių (statiškų) ir interaktyvių žemėlapių legendos dėl tam tikrų niuansų šiek tiek skiriasi, bet viskas tvarkoje – esmės tai nekeičia).
Prieš pradedant gilintis į pokyčius tarp 2012 m. rudens ir 2014 m. pavasario rinkimų, būtina neužmiršti, kad aktyvumas EP rinkimuose buvo daugiau nei 5 procentais mažesnis (47,35 prieš 52,93 proc.) lyginant su 2012 m. Seimo rinkimais (kalbama apie daugiamandatę apygardą). Absoliutūs rinkėjų skaičiai būtų tokie: 1 211 279 balsavo 2014 m. EP rinkimuose, 1 370 014 balsavo 2012 m. Seimo rinkimuose, skirtumas – 158 735 rinkėjais mažiau pastaruosiuose rinkimuose (maždaug prilygsta Klaipėdos miestui). Dėl šios priežasties lyginti partijų rezultatus pagal bendrą už juos balsavusių rinkėjų skaičių nebūtų itin korektiška: teisingiausia būtų daryti prielaidą, kad tie 5 procentai nebalsavusiųjų pagal savo atiduotus balsus būtų pasiskirstę taip pat, kaip ir atėję balsuoti 47,35 procentai. Todėl ir lyginti teisingiausia būtų pagal gautus balsus procentais nuo galiojančių biuletenių.

Paveikslėlis

Pirmąją vietą 2014 m. EP rinkimuose užėmė Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD, arba tiesiog konservatoriai), gavusi beveik 1,5 procento daugiau balsų nei 2012 m. Šie rezultatai visiškai neatitiko apklausų, skelbtų prieš rinkimus: pagal jas, įtikinama pergale turėjo džiaugtis socialdemokratai, o konservatoriai būtų tenkinęsi trečia-ketvirta vieta. Žvelgiant į TS-LKD palaikymo pokyčio žemėlapį, krenta į akis išaugęs populiarumas Suvalkijoje – tradiciškai socialdemokratų tvirtovėje, taip pat Šiaurės Žemaitijoje. Populiarumo išaugimą Kauno mieste ir rajone galima sieti su tuo, kad per 2012 m. Seimo rinkimus nemažą dalį konservatorių balsų pritraukė efemeriškasis judėjimas Drąsos kelias: jam atsidūrus politikos mirties patale, dalis jį palaikiusiųjų 2012 m. vėl grįžo prie konservatorių.

Paveikslėlis

Antra vieta EP rinkimuose privertė gerokai susirūpinti socialdemokratus, kuriems sociologai pranašavo lengvą pergalę. Palyginus su sėkmingais šiai partijai 2012 m. Seimo rinkimais, palaikymas sumažėjo daugiau nei 2 procentais. Lyg ir nebūtų nieko bloga – juk įprasta, kad partija, esanti valdžioje, pamažu iššvaisto savo populiarumą bėgant kadencijos laikui. Tačiau apklausos prieš rinkimus rodė bent dešimčia procentų didesnį palaikymą, todėl toks pasirodymas rinkimuose negalėjo nenustebinti. Daugiausia balsų prarasta Vilkaviškio rajone, kuriame 2012 m. Seimo rinkimuose partijos pirmininkas A. Butkevičius vienmandatėje apygardoje laimėjo jau pirmajame ture. Socialdemokratą merą R. Malinauską turinti Druskininkų savivaldybė taip pat skyrė gerokai mažiau balsų šiai partijai.

Paveikslėlis

Vieni didžiausių EP rinkimų laimėtojų, be abejonės, yra Liberalų sąjūdis, sulaukęs beveik dvigubai didesnio palaikymo (8,57 prieš 15,63 proc.) nei per 2012 m. Seimo rinkimus. Net ir didžiuosiuose miestuose, kur liberalai įprastai gauna nemažai balsų, ir netgi pajūryje, kuris jau seniai yra partijos tvirtovė, ši partija sugebėjo dar padidinti savo populiarumą, jau nekalbant apie savivaldybes provincijoje. Tik Pietryčių Lietuvoje, kur rinkėjai išsiskiria savo nuoseklumu balsuojant už Lenkų rinkimų akciją, Liberalų sąjūdžio populiarumas išaugo palyginti nežymiai.

Paveikslėlis

Dar viena partija, kuriai EP rinkimai susiklostė puikiai, nors apie juos kalbama gerokai mažiau – tai Tvarka ir teisingumas. Lyginant su 2012 m. Seimo rinkimais, ši partija taip pat beveik padvigubino savo populiarumą. Ypač populiarumas išaugo Šiaurės Žemaitijoje, kur ši partija ir taip turėjo didelį palaikymą. Matyt, Tvarka ir teisingumas nemažą dalį balsų susižėrė iš buvusių Darbo partijos rinkėjų, kuriems ne itin patinka vilkinamas pirmininko teismo procesas.

Paveikslėlis

Taigi, viena ryškiausių rinkimų praleimėtojų – Darbo partija, kuri 2012 m. Seimo rinkimuose gavo daugiausiai balsų (19,82 proc.), tuo tarpu EP rinkimuose liko tik penkta su 12,1 proc. balsų. Net ir įprastai palankiuose Kėdainių bei Širvintų rajonuose partijos populiarumas gerokai susitraukė. Tik vienoje savivaldybėje iš 60-ies, populiarumas labai nežymiai išaugo: matyt, Vilkaviškio rajone Darbo partija turi nors ir ne patį didžiausią, bet labai ištikimą rinkėjų būrį.

Paveikslėlis

Lenkų rinkimų akcija (LRA) į šiuos rinkimus ėjo kartu su Rusų aljansu, taip norėdama užsitikrinti (išlaikyti) vietą Europos Parlamente. Ir jiems pavyko: V. Tomaševski lieka EP ir antrai kadencijai. Tačiau tendencijos šiai partijai, lyginant su 2012 m. Seimo rinkimai, nėra pernelyg džiuginančios: net ir prisijungę Rusų aljansą, tesugebėjo gauti vos 2 proc. daugiau balsų. Žinoma, Rusų aljansas neturi tokio pastovaus ir ištikimo elektorato, kokiu gali džiaugtis LRA. Vis dėlto Klaipėdos miestas ir Visaginas, kuriuose gyvena daug rusų tautybės gyventojų, pridėjo šių partijų sąjungai nemažai balsų.

Paveikslėlis

Dar vieni rinkimų laimėtojai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), kurie pirmąkart iškovojo mandatą EP. Jų palaikymas, lyginant su 2012 m. Seimo rinkimais, išaugo nuo 3,88 iki 6,24 proc. Net ir įprastai valstiečių partiją (įvairiais pavidalais/pavadinimais iki tol buvusiuose rinkimuose) palaikantis Šiaulių kraštas ir Ignalinos rajonas skyrė dar daugiau balsų šiai partijai. Vilkaviškio rajone, bent dalis rinkėjų, matyt, nubyrėjo iš socialdemokratų.

Paveikslėlis

Viena didžiausių rinkimų pralaimėtojų– Liberalų ir centro sąjunga (LCS), kuri, net ir įsiliejus į jos gretas A. Zuoko judėjimui „Taip“, sugebėjo surinkti mažiau (1,4 proc.) nei bet kuri iš šių partijų atskirai 2012 m. Seimo rinkimuose (LCS tada gavo 2,06 proc., „Taip“ – 1,76 proc. balsų). Nėra čia ką daug komentuoti – populiarumas sumažėjo praktiškai visoje šalyje.

Paveikslėlis

* – Didžiausia kliūtis, lyginant Seimo ir EP rinkimus žemėlapiuose, yra nesutampančios apygardos: Seimo rinkimuose jų yra 71 ir jos paskirstytos daugmaž taip, kad būtų kuo panašesnis rinkėjų skaičius, t.y. didieji miestai padalinti į keletą apygardų, mažesnieji rajonai apjungti. EP rinkimuose apygardos sutampa su savivaldybių ribomis, ir čia atsiranda bėda – kaip palyginti Seimo daugiamandatės apygardos ir EP rinkimų rezultatus (galima pridėti ir Savivaldybių rinkimus)? Čia į pagalbą ateina apylinkės, kurių ribos nesikeičia arba beveik nesikeičia skirtinguose rinkimuose: perskaičiavus rezultatus apylinkėse pagal jų priklausomybę savivaldybėms, susumavus rezultatus, gauname Seimo rinkimų daugiamandatės apygardos rezultatus savivaldybėse, ir tada jau galima lyginti skirtingu rinkimų rezultatus.
Seimo rinkimų rezultatai yra iš daugiamandatės apygardos, kurioje balsavimo rezultatai paskirsto 70 vietų į parlamentą. Likusieji (71narys) parlamentarai išrenkami vienmandatėse apygardose, kurių, be abejo, yra 71.

Reklama

Lietuvos gyventojų skaičiaus kaita 21-ajame amžiuje: migracija vs natūralusis prieaugis

Niekam ne paslaptis, kad gyventojų skaičius po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje nuolat mažėja. Per beveik ketvirtį amžiaus gyventojų sumažėjo nuo 3,7 mln. iki mažiau nei 3 mln. Tai vyksta tiek dėl neigiamo natūraliojo gyventojų prieaugio (gimsta mažiau žmonių nei miršta), tiek dėl neigiamos užsienio neto migracijos (išvyksta daugiau žmonių nei atvyksta). Nors Lietuva nėra labai didelė, visgi egzistuoja nemenki skirtumai tarp regionų – būtent į tai ir atkreipiame dėmesį (kaip jau ir parodėme keliuose anksčiau publikuotuose žemėlapiuose). Šį kartą koncentruosimės į trylikos metų laikotarpį 21-ajame amžiuje (2001-2014 m.).

Keturių internetinių žemėlapių rinkinį galite rasti čia.

Visų pirma, per 2001-2014 m. (skaičiuojama nuo kiekvienų metų sausio 1 d.) laikotarpį gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 15,56 proc. – nuo 3 486 998 iki 2 944 459, arba vidutiniškai po daugiau nei 1 proc. kasmet. Kalbant apie regioninius skirtumus, reziumuojant galima pasakyti, jog gyventojų mažėjo visoje Lietuvoje, išskyrus trijų didžiausių miestų priemiesčių zonas (jau rodyta šen bei ten). Akivaizdu, kad miestai sutraukia nemažai žmonių iš kaimiškų rajonų, tačiau labiau kaip mokslo/darbo vietos – apsigyventi žmonės labiau linkę ne pačių miestų ribose, kur dominuoja senos statybos daugiabučiai, o naujos statybos gyvenamuosiuose namuose – kurgi daugiau, jei ne priemiesčiuose.

Paveikslėlis

Natūrali gyventojų kaita (arba prieaugis) ir migracija yra du pagrindiniai demografiniai rodikliai, nurodantys gyventojų skaičiaus pokytį (t.y., jųdviejų suma ir apsprendžia populiacijos augimą/traukimąsi). Žinoma, daugiausia kalbama apie (e)migraciją – žiūrėk, jau pusė išvažiavo, liko tik milijonas, paskutinis išvažiuojanis neužmirški išjungti šviesos ir t.t. Užsienio emigracija, bent jau regioniniu požiūriu, nėra labai jau įdomi: visoje Lietuvos teritorijoje neto migracija* 13-os metų laikotarpyje buvo neigiama, labiau neigiama Vakarinėje šalies dalyje. Priežastis, ko gero, yra amžiaus struktūroje: prisiminkime, kad pagal vyresnio amžiaus žmonių santykinę dalį Rytų Lietuva (išskyrus Vilnių) yra senesnė už vakarinę šalies dalį. Logiška, kad iš ten ir santykinai mažiau žmonių emigruoja: vyresniems žmonėms čia ir taip viskas (ne)gerai. Ypač išsiskiria Visagino miestas, iš kurio nemažai žmonių išvyko (į Rusiją?) uždarant miesto įkūrimo (ir egzistavimo?) priežastį – atominę elektrinę. (PASTABA: Neringos miesto migracijos skaičiai yra įspūdingiausi Lietuvoje – net 73 proc. vidinė migracija (visi tiesiog trokšta ten gyventi) ir net beveik minus 60 proc. užsienio migracija tuo pačiu laikotarpiu. Tačiau žemėlapiuose dėl tam tikrų techninių dalykų buvo sudėtinga pavaizduoti šiuos išskirtinius rodiklius, todėl Neringa čia palikta su 0 reikšme.) Bendras Lietuvos rodiklis – -11,14 proc. per 13 metų.

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Vidinė migracija – jau įdomiau. Rajonai aplink miestus sutraukė gyventojus periferijos sąskaita. Tarp Vilniaus ir Kauno susiformavo netgi ištisas nemažas regionas, kuriame žmonės visai mielai renkasi atvykti gyventi: jis apima ir Jonavos, Kaišiadorių, Trakų, Prienų, Alytaus rajonų, ir Elektrėnų ir Birštono savivaldybes. Aplink Klaipėdą taip pat susiformavo žaliuojantis (vidinės migracijos prasme) regionas, apimantis (be Klaipėdos rajono) Kretingos rajono, Palangos ir Neringos savivaldybes. Šiaulių ir Panevėžio rajonai per aprašomą laikotarpį taip pat sugebėjo išspausti teigiamą, nors ir nedidelį, vidinės migracijos balansą.

Paveikslėlis

Po Nepriklausomybės atkūrimo lietuvės mamos nusprendė turėti gerokai mažiau vaikų nei iki tol: gimstamumas ženkliai krito, ir nuolat atsilieka nuo mirtingumo. Bendras Lietuvos rodiklis 13-os metų laikotarpyje lygus -4,42 proc., kitais žodžiais tariant, neigiamas natūralusis prieaugis atsakingas už 4,42 procentų gyventojų skaičiaus Lietuvoje sumažėjimą, arba 2,5 karto mažiau nei užsienio migracijos balansas. Kalbant apie regioninius skirtumus, akivaizdu, kad čia įtakos turi ir vidinė migracija: į priemiesčius sugužėjus jauniems žmonėms, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonuose natūralusis prieaugis, nors ir neigiamas, gerokai išsiskiria tarp raudonuojančių labiau periferijoje esančių rajonų. Dėl didelės vidinės migracijos (žinoma, ne vien tik dėl jo – čia greičiausiai veikia ekonominiai ir kiti faktoriai) Vilniaus mieste ir Neringoje natūralusis prieaugis 2001-2013 m. Laikotarpiu yra netgi šiek tiek teigiamas – puikus pavyzdys likusiai šaliai. Visagine greičiausiai įtakos turėjo ne tik buvusi iki AE uždarymo gera ekonominė situacija, bet ir tai, jog šiame (vis dar) naujame mieste palyginti nedaug vyresnio amžiaus žmonių. Tačiau pažvelgus į 13-os metų laikotarpio natūraliojo prieaugio grafiką (žiūrėkite žemiau), akivaizdu, kad geri laikai Visagino demografinei situacijai jau praeityje.

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Taigi, vidinė migracija formuoja (įtakodama, su tam tikru lag‘u, ir natūraliojo prieaugio pasiskirstymą) regioninius skirtumus, keisdama Lietuvos gyventojų pasiskirstymą. Tuo tarpu užsienio migracija nepaiso regionų – gyventojai mielai palieka Lietuvą iš visų jos vietovių. Trumpai: kaimo vietovėse gventojų tuštėja, priemiestinėse zonose – tirštėja. Bet tai jau seniai akivaizdu ir plika akimi.

Duomenų šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

* – migracija ir natūralusis prieaugis skaičiuoti visam periodui nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d., t.y. visų metų reikšmės sudėtos ir suma palyginta su gyventojų skaičiumi savivaldybėse 2001 m. sausio 1 d. Suminė vertė (o ne metinis vidurkis) naudota tam, kad būtų lengviau palyginti kiekvieno proceso santykinę reikšmę gyventojų skaičiaus pokyčiui.

Etniniai rusai posovietinėse šalyse

Rusijai okupavus Krymą (naudojantis iki skausmo pažįstamu pretekstu ,ginami vietiniai rusai’), norom nenorom žvilgsnis krypsta į kitas regiono šalis, kuriose nemažos etninių rusų populiacijos. Dažniausiai susiformavusios Sovietų Sąjungos laikotarpiu, siunčiant į broliškas respublikas tūkstančius rusų, ir nors per daugiau nei du dešimtmečius po Sąjungos griūties jų dalis gerokai sumažėjo (ir ateityje tikriausiai toliau mažės), yra atskirų rajonų, kur rusakalbiai tebedominuoja. Ir kai kur jie tampa patogiu įrankiu Kremliui bandant susigrąžinti įtaką ,artimojo užsienio’ erdvėje.

Išsamesnis žemėlapis – ArcGIS Online.

Paveikslėlis

Pastaba: Latvijoje pateikiamas gyventojų, kalbančių rusiškai arba latviškai namuose, procentas.

Duomenų šaltiniai: Estija – 2011 m. gyventojų surašymas, Latvija – 2013 m. Centrinio statistikos biuro pranešimas (http://bit.ly/1hzCzEB), Lietuva – 2011 m. gyventojų surašymas, Moldova – 2004 m. gyventojų surašymas, Ukraina – 2001 m. gyventojų surašymas.

Kaip užsienio investicijos įtakoja darbo užmokestį Lietuvos savivaldybėse

Dviejuose žemėlapiuose matyti, jog savivaldybėse, pritraukusiose daugiausia užsienio investicijų 2001-2012 metais, paprastai ir vidutinis darbo užmokestis yra didesnis. Ir tai būdinga ne tik didiesiems miestams, bet ir tokioms palyginus nedidelėms savivaldybėms kaip Kazlų Rūdos ar Akmenės rajono.

Interaktyvus palyginamasis ArcGIS Online žemėlapis:http://bit.ly/1gjS6rw.

Paveikslėlis

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Jauna Vakarų Lietuva ir senstanti Pietryčių Lietuva: vaikų, darbingo ir pensinio amžiaus gyventojų pasiskirstymas Lietuvos teritorijoje

Interaktyvus lyginamasis žemėlapis – čia.

Trijuose čia pateikiamuose žemėlapiuose pavaizduotas trijų pagrindinių gyventojų amžiaus grupių pasiskirstymas Lietuvos administraciniuose vienetuose: 0-14 metų, 15-64 metų, 65 metų ir vyresnių gyventojų grupės. Lyginant šiuos tris žemėlapius, išryškėja keletas įdomių dalykų.

Paveikslėlis

 

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Visų pirma, vaikų ir pensinio amžiaus gyventojų pasiskirstymas yra atvirkščias vienas kitam. Tai gal ir nėra netikėta (logiška – kur daugiau senyvų žmonių, ten ir gimdyti galinčių yra mažiau). Tačiau kiek netikėta yra tai, jog Lietuvos teritorija pagal vaikų ir pensinio amžiaus žmonių pasiskirstymą yra gana ryškiai perskirta į dvi dalis: Pietryčių Lietuvoje gausiau pensinio amžiaus gyventojų, vakarinėje dalyje – daugiau vaikų. Pietryčių Lietuvoje labai ryškią išimtį sudaro tik Vilnius su priemiesčiais. Tikėtina, kad ir artimiausioje ateityje gyventojų sparčiausiai mažės būtent Utenos ir Alytaus apskrityse.Paveikslėlis

15-64 metų amžiaus grupėje tokio didelio skirtumo tarp rytinės ir vakarinės dalies nėra, o daugiausia šios amžiaus grupės gyventojų susitelkę aplink didžiuosius miestus, taip pat Šiaurės Vakarų Lietuvoje (Mažeikiai ir Naujoji Akmenė), Visagine, Druskininkuose.

Duomenų šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas (2011 metų visuotinis gyventojų surašymas)

Gyventojų skaičiaus pokytis Lietuvos seniūnijose 2001-2011 metais

Pagal 2001-ųjų ir 2011-ųjų metų gyventojų surašymų duomenis, per 10 metų gyventojų Lietuvoje sumažėjo beveik 12 procentų – nuo 3,46 mln. iki 3,054 mln. Šiuo metu gyventojų skaičius nesiekia 3 mln., bet surašymo duomenys tradiciškai laikomi patikimiausiais, todėl tik jie čia ir buvo naudoti.

Lyginant gyventojų skaičiaus pokytį seniūnijose, matyti, jog aplink didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą – gyventojų daugėjo, nors pačiuose miestuose jų gana sparčiai mažėjo (išskyrus Vilnių).

PAPILDYMAS: interaktyvus žemėlapis 

PASTABA: per dešimtmetį keitėsi kai kurių seniūnijų ribos, ir nors į tai buvo kiek įmanoma atsižvelgta, kai kur galimi netikslumai.Image

Vaizdas pasidaro dar aiškesnis, suskirsčius Lietuvos seniūnijas į dvi kategorijas: seniūnijos, kuriose gyventojų mažėjo sparčiau nei vidutiniškai Lietuvoje (-11,73 proc.), ir seniūnijos, kuriose gyventojų skaičius mažėjo lėčiau nei vidutiniškai Lietuvoje, arba gyventojų skaičius jose didėjo. Trumpai tariant, žemiau esantis žemėlapis parodo, kur link pamažu slenka Lietuvos gyventojai. Čia vėlgi išsiskiria didieji miestai, taip pat Alytus, Mažeikiai, kai kurie kiti didesni miestai. Taip pat išsiskiria tarp Kauno ir Marijampolės esantis koridorius, sutampantis su Via Baltica.

Image

Peržiūrėti didesnį žemėlapį